Atvirom akim

„Atvirom akim“ – tai septynioliktoji poeto, 2023 m. Poezijos pavasario laureato ir 2022 m. Metų knygos autoriaus knyga. J. Keleras toliau žaismingai plėtoja savo poetiką iš įvairių sąveikaujančių kontekstų kurdamas netikėtas prasmes atveriančių metaforų audinį. Tačiau jam svarbiausias kontekstas – sąmonėje atsispindinti tikrovė, su kuria galynėtis tenka poetui, norinčiam kūrybingai fiksuoti praeinantį laiką. Kultūros intertekstai čia savitai interpretuojami, steigiant unikalias poetinio pasaulio prasmes autoriaus žodžiais tariant, be  „jokios perdėtos metafizikos". Knyga fotografiška, kinematografiška, kiekvienas eilėraštis yra tarsi sustabdyta akimirka ar kadras. Poetinė kalba niuansuota, švari, lakoniška frazė atveria jautrią lyrinę erdvę. Autorius savo poetinį žemėlapį braižo atsispirdamas nuo konkrečių detalių, buities, kasdienybės, jam itin svarbu intymus santykis Aš-Tu, Aš-Kitas. Knyga būtų svarbi visiems, sekantiems šio poeto kūrybą.

„Kodėl – atvirom akim? Juk kartais norisi, kartais gal ir verta užsimerkti. Pateikdamas šią knygą skaitytojams pabandžiau surinkti (sugniaužti į saują lyg vaikas pagautą ir slepiamą žiogą) geriausius skelbtus ir neskelbtus savo eilėraščius.“

Julius Keleras

„Juliaus Kelero poezija gimsta iš nostalgiškos saviieškos, iš mūsų trumpo būtojo kartinio sankirtos su amžinu esamuoju laiku, į kurį „atvirom akim“ siūlo atsigręžti ir daugelis naujosios rinktinės eilėraščių. Detalių prisodrintas jų turinys dar paveldėtas iš klasikos, tačiau forma žiedžiama jau modernybės ir postmodernybės tiglyje. Improvizuotas metaforų šokis lengvai kuria poetinę nuotaiką, kur vaikystės aukso amžiaus mitas persidengia su beiliuzinės tikrovės melancholija: „mes esam kaip drugeliai, prismeigti / prie savo amžino klaidų ir patirčių / diktanto, aplieto rašalu: tai, ką dabar / junti, tėra saldi pasikartojimų nelaisvė“. Šiuose eilėraščiuose tiksi ne linijinis, o egzistencinis laikas, kurį skaičiuoja ne laikrodžių rodyklės, o būsenos ir patirtys, paverčiančios gyvenimą likimu.“

Marijus Šidlauskas

„Šioje Juliaus Kelero rinktinėje užtikau ne vieną eilėraštį, kurį perskaičius graudulys kuteno galugerklį iš gražumo. Tokią galią turi tik tikra poezija, kurios šioje rinktinėje apstu. Ne veltui viename iš savo tekstų poetas taikliai sako, kad „eilėraštis yra ugnies atplaiša““.

Indrė Valantinaitė

„Kuo ilgiau žiūri į permainingą smėlio kismą, tuo geriau suvoki gąsdinančias, aerodinamines jo savybes. Tai – dangun kylanti akmeninė žemės pluta. Smėlis neturi poilsio. Grobia žemę bet „neišduoda mūsų pėdų“. Todėl „manęs nėra šitam pasauly“. Juoduojančias širdies skyles kamšau vėjo gniūžtėmis, o užpustomus vaizdus piešiu „druska, nukritusia ant smėlio“. Kaip smėlis apsimaino vietomis su beribe tuštuma, taip Juliaus žodžiai atsimuša aidu į praeities rūke užmigusią atminties valtį.“

Virginijus Kinčinaitis